Kokį Lietuvos paveikslą matome?
Kas lemia meilę tėvynei ir kas trukdo tėvynę pažinti?
Atsakymus rasite lietuvių poetų, eseistų Marcelijaus Martinaičio ir Rimvydo Stankevičiaus tekstuose.
Rimvydas Stankevičius
Niekieno žvilgsnis
Po Prisikėlimo šventadienių vėl visiems sugužėjus į darbą, kolegos tradiciškai klausinėja: „Kaip praėjo šventės? Kur sutikai Velykas?“
„Buvau į Lietuvą išėjęs“, ̶ šiemet visiems atsakau eilute iš ankstyvojo Sigito Gedos eilėraščio, kupino vėjo, žalios spalvos ir nesutramdomos pavasarinės gyvybės, kunkuliuojančios, besiverčiančios iš atitirpusios žemės. Nes išties buvau.
Žinoma, buvo ir šventė prie stalo, buvo daug šilumos ir meilės, margučių ir šypsenų švytėjimo, vaišių, nuoširdžių linkėjimų... Tačiau antrąją Velykų dieną, kaip ir kasmet, turėjau galimybę pervažiuoti automobiliu veik visą Lietuvėlę – nuo sūriu kuršišku vėju ir stintomis kvepiančios Šilutės iki pat Pasakų miestu poetų vadinamos sostinės.
Štai tuomet ir pavyko išeiti į Lietuvą – ištrūkti iš automobilio salono, iš jame sėdinčio savo kūno, susitapatinti su vaizdu, virsti virš pavasarėjančios žemės klaidžiojančiu niekieno žvilgsniu, vien stebinčiu, vien besigėrinčiu, bet neapmąstančiu, nevertinančiu, neturinčiu jokio asmeninio požiūrio, jokio asmeninio intereso... Tiesiog...
Antai rainut rainutėliai arimai, lopiniais dar padengti sniegu. Antai pilvu jais šliaužiantis vėjas, pakeičiantis mandalos piešinį, kitaip sužarstantis paskutines sniego kruopeles, sulaukusias Atpirkimo. Antai vienas, dar ir dar vienas nuo metų supleišėjęs rūpintojėlis pakelėje. Atrodytų, gražiai žilstelėję ar Velykoms baltais cukriniais nimbais papuošti. Giedresniais nei kasdien veidais, mažiau susirūpinę, atrodytų, sveikina kiekvieną sutiktąjį, o iš jų retai varstomų burnų speiguotą rytmetį kyla šilto garo debesėliai...
Štai du dideli paukščiai, šaunantys į dangų virš miško, nuberiantys sniego kruopeles nuo karklų šakų, lyg kumštinėmis pirštinėmis pasidabinusių pūkuotais kačiukais. Štai gandras, pastiręs savam lizde, nuo šalčio raudonomis kojomis. Be tvarkos ir tikslo įkypai po dangų nardantys kirai. O štai – kirus primenančių baltų skarelių tuntas, su džiugiu klegesiu išsiveržiantis iš bažnyčios...
O čia – jau nėra sniego. Šlapiose pakelėse jau ženklu žalios spalvos. O čia – pagrindinė švarios nedidukės gyvenvietės gatvė, kurioje būriuojasi gal tuzinas nuo Velykų stalo pakilusių, pasivaikščioti išleistų vaikų. Jie nerangūs – nesijaučiantys laisvai, nemokantys žaisti puošniais, šventiniais drabužiais. „Jaunime, šviesesnis pasidaryk“, – ūkteli vėjo gūsis sodriu Žemaitės balsu, lyžteldamas būsimų Lietuvos gydytojų, mokytojų, meistrų skruostus, įpūsdamas į jų žvilgsnius daugiau svajų, ryžto, daugiau tikėjimo savomis jėgomis...
Buvau virtęs niekieno žvilgsniu. Buvau į Lietuvą išėjęs. Prisikvėpavau lietuviško vėjo drauge su iš toli pargrįžusiais, gimtų laukų išsiilgusiais paukščiais, prisiuosčiau rūgštaus atšylančių arimų kvapo drauge su sliekais, prisiplazdėjau drauge su baltomis skarelėmis...
Kad visiems metams – iki kito Atpirkimo užtektų. Kad pažinočiau savąją Lietuvą iš veido, žinočiau, ką mylėti. Kad įstengčiau negirdomis nuleisti nuolat skurdo kiekvienam mūsų į ausį šnabždamus pagiežingus žodžius, siekiančius mus įtikinti, kad Lietuva – vien tik Seimas, melas ir mokesčiai.
Rimvydas Stankevičius. Betliejaus avytė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. P. 53–55
Marcelijus Martinaitis
Kukutis nori pamatyti tėvynę
– Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.
Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.
Matau, nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug pasigardžiuodami valgo,
kad gražesni būtų žodžiai apie tėvynę.
Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas –
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.
Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.
Marcelijus Martinaitis. Amžinas tiltas. Vilnius: Vyturys, 1987. P. 115–116

6 lygio užduotis
Ugdomi gebėjimai (pagal PISA 2015)
(6S) Geba daryti detalias ir tikslias išvadas, moka sugretinti ir palyginti.
Ugdomų gebėjimų lygmenys nustatyti remiantis PISA rekomendacijomis.
Daugiau apie tai: www.egzaminai.lt/126/ ir www.oecd.org/pisa/
5 lygio užduotis
Ugdomi gebėjimai (pagal PISA 2015)
(5S) Geba suvokti, kokia informacija tekste yra susijusi, ir moka atrasti bei susisteminti keletą giliai paslėptos informacijos fragmentų.
Ugdomų gebėjimų lygmenys nustatyti remiantis PISA rekomendacijomis.
Daugiau apie tai: www.egzaminai.lt/126/ ir www.oecd.org/pisa/
4 lygio užduotis
Ugdomi gebėjimai (pagal PISA 2015)
(4S) Kurdami hipotezes ar kritiškai vertindami tekstą geba naudotis formaliomis ar viešomis žiniomis.
Ugdomų gebėjimų lygmenys nustatyti remiantis PISA rekomendacijomis.
Daugiau apie tai: www.egzaminai.lt/126/ ir www.oecd.org/pisa/
6 lygio užduotis
Ugdomi gebėjimai (pagal PISA 2015)
(6S) Demonstruoja visišką, detalų vieno ar kelių tekstų suvokimą, geba integruoti kelių tekstų informaciją.
Ugdomų gebėjimų lygmenys nustatyti remiantis PISA rekomendacijomis.
Daugiau apie tai: www.egzaminai.lt/126/ ir www.oecd.org/pisa/